Kaip sukurti sumanų miestą be valdžios

Išmanusis miestas yra tarsi burtažodis, po kuriuo paslepiama daugybė reikalingų ir ne visai reikalingų sprendimų, turinčių palengvinti gyvenimą mieste. Tačiau išmaniųjų programėlių serijinė gamyba ir kitų IT sprendimų pritaikymas kasdienybėje yra privalomoji programa kiekvienos miesto valdžios darbotvarkėje. Kur kas didesnis iššūkis – sumanaus miesto kūrimas.

Miesto, kuriame gyventojai turi visas galimybes naudotis ne tik viešojo sektoriaus ar verslo paslaugomis, bet ir gauti alternatyvias paslaugas iš kitų miestiečių. Pasaulyje pagreitį įgaunantis “Sharing City” judėjimas atkeliavo į Europą – prie jo prisijungė jau 10 miestų. Šios inciatyvos pradininkas buvo San Franciskas (JAV). Miestas, kuriame įsikūrusios didžiausios pasaulyje dalinimosi ekonomikos kompanijos – “Uber” ir “Airbnb”. Nuo jo neatsiliko ir Pietų Korėjos sostinė Seulas. Dabar pasaulyje jau yra bent 50 miestų, kurie teigia skatinantys tiesioginį vartotojų bendradarbiavimą. Problema ta, kad daugumai jų vis dar trūksta bent vieno iš žemiau išvardytų dalykų, todėl Lietuvos didmiesčiai juos gali (ir turi!) pasivyti bei aplenkti.

Ką turi turėti miestas, kad jis galėtų būti vadinamas sumaniu? Pirmiausia, miestiečių iniciatyvą. Antra, reguliacinę bazę, kuri nesudarytų kliūčių teikti paslaugas vieni kitiems legaliai. Trečia, verslo pagalbą.

Visi dalijimosi ekonomikos vaisiai prasideda nuo miestiečių iniciatyvos. Lietuvoje tikrai pakanka žmonių, kurie nebežiūri į viršų, laukdami, kol jiems sprendimą iš kažkurio dangoraižio aukšto numes valdžia ir patiems nebereiks sukti galvos. Viskas idealiame pasaulyje veiktų taip: susiduri su problema, sukuri įrankį, kuris leistų ją išspręsti tau, ir leidi įrankiu naudotis kitiems. Kūrėjo reikalas, ar jis tą darys iš visuomeninių paskatų ar paslaugą apmokestins – tai nekeičia esmės. Svarbiausia, kad paslaugą teiktų vieni miestiečiai kitiems.

Antra problema – tradicinis reguliavimas netinka dalijimosi ekonomikai. Tikrai neteigiu, kad ji turi būti nereguliuojama, nes yra kažkoks didžiulis gėris, bet nei taksi, nei apgyvendinimo, nei maitinimo sektorių reguliavimo nepritaikysi dviejų žmonių bendradarbiavimui. Šiuo atveju laimi paprastumas – kol nėra didelės apimties veiklos, du žmonės įpareigojami laikytis vienos taisyklės ir mokėti vieną mokestį už gaunamas pajamas. Didžiausias iššūkis reguliuotojams – kaip atskirti gyventojus, kurie teikia nereguliarias paslaugas savo asmeninėmis pastangomis, ir tuos, kurie bando pasislėpti tokiose platformose kaip “Airbnb”, nuomodami 5 butus užsieniečiams ir ramiu veidu aiškina, kad čia jokio verslo nėra. Tokiu atveju neišvengiamai platformų teikėjai ir reguliuotojai turi bendradarbiauti, keisdamiesi informacija.

Trečias iššūkis – verslo indėlis. Dalijimosi ekonomika daliai tradicinio verslo tampa galvos skausmu, nes ji atima dalį pajamų, bet kitai daliai tai yra puiki vieta pasiekti potencialius klientus arba juos “augintis”, jeigu teikiama panaši paslauga. Kalbant apie dalijimosi ekonomikos žalą tradiciniam verslui, nutylimas faktas, kad dalijimosi ekonomika iš rinkos išmeta tuos, kurie teikia nekokybišką ir blogai įvertintą paslaugą. Pavyzdžiui, “Uber” šluoja iš kelio visas taksi bendroves, kurių vairuotojai nemandagūs, važinėja purvinais automobiliais, klausosi tik jiems patinkančios muzikos, kiekvienos kelionės metu bando nusukti papildomų pinigų ir pan. Kaip ir “Airbnb” – jos vartotojai yra nekonkurentai kokybiškiems viešbučiams.

Vis dėlto, “Airbnb” pavyzdys rodo, kad ši platforma nebūtų sėkmingai augusi, jeigu ne partnerystė su draudimo bendrove. Veiklos pradžioje draudikams rizika buvo didžiulė. Drausti kelių dienų nakvynę milijoniniu draudimu iš pradžių galėjo atrodyti utopija, bet dabar tai tapo atskira jų verslo šaka. Lietuvoje teko susidurti su kiek kitokiu požiūriu: idėja įdomi, bet pirmus mėnesius mums neuždirbs pinigų, todėl mūsų tai nedomina. Ir argumentas, kad pagerinti gyvenimą gali tūkstančiams esamų ir potencialių klientų, kol kas nieko vertas.

Kokių iniciatyvų dabar laukia Lietuvos miestai? Pirmiausia, taksi alternatyvos. Mano siūlymas yra patiems pakviesti “Uber” kompaniją į Lietuvą su pažadu, kad padėsime įteisinti jų veiklą, o ne grasinsime baudomis ir teismais. Mūsų miestuose taip pat gali atsirasti maisto dalinimsi namuose / iš namų paslauga, kasdienis gendančio maisto bankas, valandinis užduočių atlikimas, nereikalingų daiktų surinkimo paslauga, drabužių nuoma. Tai kelios idėjos, kurios gali prisidėti prie sumanių Lietuvos miestų augimo. Ir už tai pirmiausia būtų dėkojama miestiečiams.

____

Paulius Valatkevičius yra daiktų ir automobilių nuomos tarp privačių žmonių www.dalinuosi.lt įkūrėjas ir vadovas.

Komentarai